Salvadoras, Baijos valstija
Salvadoras – paslapčių ir Visų Šventųjų miestas, Baijos valstijos sostinė. Be abejo, tai pats spalvingiausias Brazilijos miestas. Pabuvojus šiame mieste, darosi lengviau suprasti brazilų psichologiją ir nacionalinius jų būdo bruožus. Salvadoras – tai raktas, atidarantis duris į stebuklingą pasaulį. Čia yra afrobrazilietiško gyvenimo stiliaus seisminis centras, kur iki šiol gyvos afrikietiškos tradicijos – maisto gaminime, religinėse šventėse ir didžiausiame pasaulyje gatvės karnavale. Didžiausioje katalikiškoje šalyje juodieji dievai susimaišė su katalikų šventaisiais, ir Salvadoras su savo 76 bažnyčiomis dabar pirmauja kitų Brazilijos miestų tarpe religijos įvairove. Tik pabuvę Salvadore, jūs galėsite galutinai nuspręsti – patinka jums Brazilija, ar ne.
   Mieste vis dar tvyro dvasia tų laikų, kai Salvadoras buvo šalies sostinė. Žinoma, buvusios didybės jau nebėra, bet senosios kolonijinės Brazilijos atmosfera jaučiama kiekvienoje gatvelėje, kiekviename name. Ne veltui Žoržio Amadu romanuose veiksmas vyksta būtent Salvadoro gatvėse.
   Salvadoras iki šių dienų yra „juodžiausias“ Brazilijos miestas – jame savo naująją tėvynę rado Sudano nago gentis. Du trečdaliai visų miesto gyventojų yra anksčiau atvykusių vergų palikuonys, kurie kartu atsivežė ir mistiškuosius Afrikos ritualus. Dėl vergijos ir priverstinio pakrikštijimo palaipsniui šie kultai pranyko arba susimaišė su katalikybe ir indėniškomis tradicijomis.
   Salvadoras yra švariausių bažnyčios laiptų miestas pasaulyje. Viena iš gausybės švenčių, procesijų ir apeigų yra „Lavagens“ - laiptų šveitimas. Kadangi Salvadore yra gausybė bažnyčių, tai šis šveitimas tęsiasi ištisai.
   Nerūpestingasis Rio de Žaneiras buvo ne pirmoji, ir toli gražu ne paskutinioji Brazilijos sostinė. Per savo penkių šimtų metų istoriją ši Lotynų Amerikos valstybė suspėjo pabūti ir portugalų kolonija, ir vienintele Naujajame pasaulyje europinio tipo nepriklausoma imperija, ir, žinoma, kavos respublika. Kiekvienas iš šių periodų simbolizuojamas griežtai nustatyta sostine. Jei Rio de Žaneiras iš esmės – imperatoriškas megapolis, o futuristinis Brazilijos miestas, sukurtas Oskaro Nymajerio, - diktatoriškas ir respublikoniškas naujos epochos mišinys, tai Salvadoras – senų gerų kolonijinių laikų atspaudas. Brazilija tokia daugiaveidė ir įvairi, kad tiksliai nustatyti dabartinį jos veidą yra nepaprastai sunku.

Padėtis: Salvadorą nuo San Paulo skiria 1447 km, nuo Rio de Žaneiro – 1201 km. Salvadorą iš vienos pusės skalauja Atlanto vandenyno bangos, iš kitos pusės jis įsiremia į Visų Šventųjų įlanką.
Geografinė padėtis: 12°59'-1"S platumos, 38°31'0"W ilgumos.
Kaip patekti: skrydis iš Rio de Žaneiro iki Salvadoro trunka apie pusantros valandos. Kelionė automobiliu tęsis apie devyniolika valandų. Iki San Paulo skrydis trunka dvi valandas, automobiliu važiuosite apie 23 valandas.
Klimatas: vidutinė metinė temperatūra +27°C.
Istorija: būtent Salvadoro apylinkėse, truputį žemiau pakrante, negu dabar plyti miestas, pirmą kartą išsilaipino narsusis Pedro Alvesas Kabralas (Pedro Alves Cabral), atradęs Braziliją portugalams.
   Salvadoras buvo įkurtas pusė amžiaus po to, kai čia atvyko pirmieji kolonistai – 1549-aisiais. Nuo pat pradžių Baija tapo aršių kovų arena, pradžioje su kajete (caeté) indėnais, kuriuos portugalai beveik visai išnaikino, o vėliau – su olandais. Pastarieji pabandė čia įsitvirtinti 1624 metais, išnaikinę portugalų laivyną ir šturmu užėmę miestą. Ta įžūli karinė operacija rezultatų neatnešė, kadangi po metų susivienijusi portugalų ir ispanų kariuomenė išstūmė priešus iš miesto ir atstatė „status quo“. Portugalai padarė išvadas iš šios liūdnos patirties, ir padėjo daug pastangų, kad ateityje išvengtų panašių nesklandumų. Netrukus Salvadoras tapo pirmos klasės karine jūrų baze ir neįveikiamu Portugalijos bastionu Naujajame pasaulyje. Dalinai tai sąlygojo sėkminga miesto geografinė padėtis ir laiptiškai statomi pastatai šiame mieste. Jei nežiūrėsime į nemalonų incidentą su olandais, tai Salvadoras buvo Brazilijos sostinė nepertraukiamai du šimtmečius iš eilės. Šį garbingą titulą jis užleido Rio de Žaneirui tik 1763 metais.
   Šiuo metu ekonominis miesto gyvenimas labai įvairus. Salvadore yra naftos perdirbimo gamykla, išvystyta prekyba. Miestas yra vietinės produkcijos – kakavos ir tabako - eksportuotojas. Salvadore statoma laivų gamykla. Nemažas pajamas miestu atneša turizmas.
Užimamas plotas: 707 km²
Gyventojų skaičius: 2.714.119

Lankytinos vietos ir poilsis Salvadore

   Salvadoras pastatytas aukštame Visų Šventųjų įlankos šlaite. Todėl kaip senovėje, taip ir dabar, egzistuoja du Salvadorai – aukštutinis ir žemutinis miestai. Aukštutinis miestas, arba Sidade alta (Cidade alta), ir pirmiausiai, seniausias jo kvartalas – Pelurinjo (Pelourinho), visada buvo laikomas valstybinio, administracinio ir dvasinio gyvenimo centru. Šioje vietoje įsikūrė pirmieji persikėlėliai, kad iš aukštai būtų galima pamatyti ir užkirsti kelią indėnų išpuoliams. Čia buvo gubernatoriaus rezidencija, katedra, čia gyveno žymiausios Brazilijos aristokratų šeimos. Čionykščiai namai, pastatyti baroko stiliumi, iki pat šių dienų yra geriausi Naujojo pasaulio aristokratinės architektūros pavyzdžiai. Šiandien čia viskas atrodo taip, kaip buvo XVIII a. Taigi kiekvienas gali pamatyti, kaip kokius tris šimtus metų atgal atrodė klasikinis europiečių kolonijinis vidutinio dydžio miestas. Jei jūs norite pažinti tikrąją aukso karštinės ir cukraus bumo laikų Braziliją, neįmanoma rasti geresnės vietos. Salvadoro rajonai – Tereiro de Jezus, Pelurinjo ir Ančieta išlikę dar nuo kolonijinių laikų, juose visi pastatai statyti XVII a. Svarbiausi miesto statiniai – bažnyčios, vienuolynai, kiti svarbūs pastatai nuo 1993 m. restauruojami.
   Tereiro de Jezus – centrinė senamiesčio aikštė. Čia prekiaujama įvairiais suvenyrais, ypač hamakais, rūbais, muzikos instrumentais, karoliais iš sėklų ir kriauklių. Kapoeiros atlikėjai čia rodo savo meną, ir už mokestį mielais su jumis nusifotografuos. Aikštės viduryje iš šaltinio, apsupto keturių statulų, simbolizuojančių keturias svarbiausias Baijos tautybes, trykšta vanduo.
   Neatsitiktinai vienas iš maginio realizmo pradininkų, brazilų literatūros klasikas Žoržis Amadu (Jorge Amadu), savo pačių mįslingiausių istorijų veiksmą vystė būtent šiose gatvelėse. Žoržis Amadu, kaip niekas kitas, puikiai pažinojo tai, apie ką rašė. Nes čia, pačiame Pelurinjo centre, stovi namas, kurį jam padovanojo Brazilijos vyriausybė. Tiesa, rašytojas labiau mėgo leisti laiką atokiau nuo miesto triukšmo, bet savo romano heroję Dona Flor, kuri nuostabiai gerai atspindėjo brazilės moters dvasią, jis apgyvendino būtent Pelurinjo rajone. Kažkur čia, šiose gatvelėse, ji sutiko abu savo vyrus – nerūpestingąjį Plevėsą ir garbingą gydytoją Teodorą. Ir čia Dona Flor ėjo pas burtininkę, kuri vykdė paslaptingas kandoblė apeigas. Jau daug metų Salvadoras laikomas šios paslaptingos religijos tėvyne. Kandoblę į Braziliją atvežė afrikiečiai. Susimaišiusi su krikščionišku ir indėnišku tikėjimu, ši religija įgavo pačius fantastiškiausius bruožus.
   Kiek vėliau pastatytas žemutinis miestas – Sidade baiša (Cidade baixa) – tapo visos Baija valstijos priešakine gynybine linija, ir žemiausių visuomenės sluoksnių gyvenamąja vieta. Nuo pat kolonijinių laikų čia buvo daug turgelių, dokų, kareivinių ir uosto statinių. Bet svarbiausia, čia buvo pastatyta gerai sutvirtintų fortų grandinė. Jų dėka Salvadoras buvo neįveikiamas iš jūros pusės, kadangi fortai buvo įrengti strategiškai svarbiose vietose, ir jais buvo nusėta pakrantė daugelį kilometrų į priekį. Kiekviena tvirtovė dengė tam tikrą miesto sektorių, apšaudydama visus priėjimus prie jo. Fortai tarnavo ir kaip signalinės bei stebėjimo vietovės.
   Tiesiai prie uosto gatvės yra Merkado Modelo. Pastatas, statytas 1861 metais, buvo skirtas muitinei. Ši folklorinė mugė degė jau du kartus. Šiandien Merkado Modelo – milžiniškas komercinis centras, skirtas turistams. Ten daugybė suvenyrų parduotuvėlių – net 259, restoranai, kur galima paragauti Baijai būdingų patiekalų. Viduryje įrengta didžiulė scena, čia vyksta kapoeiros šokėjų pasirodymai.
   Nedideliame uoste šiandien stovi tik buriniai ir žvejybiniai laivai. Uosto akvatorijos viduryje iš vandens kyšo apvali tvirtovė – San Marselo (1650 m.) fortas. Jo bokštas vienodo aukščio su jį supančia tvora. Vėliau pastatytos kareivinės tarnavo kaip kalėjimas politiniams kaliniams: maištininkams, respublikonams, taip pat sukilimų vadams iš kitų Brazilijos valstijų.
   Priešais Konceisao bažnyčią (Igreja Conceicão da Praia), prie pat vandens, yra uosto valdžios pastatai, kurį saugo kadetai baltomis uniformomis.

Ankstesnis puslapis 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 Kitas