Petropolis & Porto Alegre  
 
Manaus Recife Florianopolis Joao Pessoa
Brasilia Porto Alegre Curitiba Belem
Olinda Fortaleza Fernando de Noronha Pipa
Natal Rio de Janeiro Pantanal  
Parati Salvador Porto de Galinhas  
Ouro Preto Santos Belo Horizonte  
Ubatuba Sao Paulo Sao Luis  

   Petropolis, Rio de Žaneiro valstija
Petropolis – tai miestas - muziejus. Jis įsikūręs netoli Rio de Žaneiro, tai buvusioji Brazilijos imperatorių rezidencija.
Padėtis: Petropolis yra Sera dos Orgaos (Serra dos Órgãos) kalnuose, 39 km nutolęs nuo Rio de Žaneiro, 370 km nuo San Paulo (tiesiąja).
Geografinė padėtis: 22°30'38"S platumos, 43°11'3"W ilgumos.
Kaip patekti: automobiliu iš Rio važiuosite apie 80 minučių, iš San Paulo – apie šešias valandas.
Istorija: miesto istorija prasideda 1822 metais, kai imperatorius Donas Pedro I, keliaudamas į Minas Žerais, apsistojo padre Korea name, ir buvo sužavėtas šio regiono grožiu. Imperatorius tuoj pat sumanė nusipirkti šias žemes, bet jam buvo atsakyta. Visgi kiek vėliau jam pavyko nusipirkti kaimyninę Korego Seko (Córrego Seco) fazendą, kuri nedelsiant buvo pervadinta Karališkosios Santarvės Rezidencija. Tačiau pirmojo imperatoriaus planams nebuvo lemta išsipildyti, ir jo veiklą pratęsė Donas Pedro II, 1843 m. išleidęs įstatymą apie karališkosios vasaros rezidencijos statybą. Jaunasis Pedro II labai mėgo kanalus. Tai ir tapo naujojo miesto atsiradimo priežastimi. Šiame mieste daugybė kanalų, o pavadintas jis imperatoriaus garbei – Petropoliu. Nuo 1843 m. Pedro II potvarkiu Petropolis tapo oficialia vasaros rezidencija.
   1847 m. buvo pastatyti rūmai imperatoriškajai šeimai, ir į Petropolį kasmet pradėjo atvažiuoti visas dvaras. Tokiu būdu miestas palaipsniui virto imperijos sostine. Imperatoriaus duktė, princesė Izabelė, buvo ligota, ir jai netiko karštas Rio de Žaneiro klimatas. Todėl imperatorius pastatė Petropolyje jai atskirus rūmus, kurie buvo pavadinti jos vardu. Šie rūmai išliko iki mūsų dienų.
   Išsidėstęs kalnuose, mažas ir vėsus Petropolis vasarą buvo puiki alternatyva per karštam Rio de Žaneirui. Savaime suprantama, kad kartu su imperatoriumi į kalnus pervažiuodavo ir visi dvariškiai, gausybė ministrų, patarėjų, generolų, adjutantų, giminaičių ir aristokratijai prijaučiančiųjų.
   Visa Brazilijos diduomenė statėsi čia namus ir vilas, kaip galėdama gerinosi čia savo gyvenimą. To pasekoje atsirado unikalus miestas. Jo centru tapo didingas Palasio Imperial (Palácio Imperial) – vieta, kur gyveno imperatoriškoji šeima. Nors didingas šis pastatas tik pagal tuometinį kolonijinį supratimą. Žiūrint europiečio akimis, XIX a. pabaigai tokie rūmai buvo akivaizdžiai primityvūs. Nežiūrint į tai, Pedro II labai pamėgo šią savo rezidenciją ir stengėsi čia praleisti kuo daugiau laiko.

   Pedro II buvo geras imperatorius. Nežiūrint į tai, kad jam atiteko labai nerami valstybė, jis sugebėjo kurį laiką palaikyti joje stabilumą ir tvarką. Ir visgi Brazilijos imperijos pabaiga nenumaldomai artėjo. Vergų, dirbančių kavos plantacijose (o tuo metu tai buvo pagrindinės valstybės pajamos), kiekis tapo bauginančiai dideliu. Taip pat užsienio valstybės pradėjo daryti spaudimą Brazilijai dėl vergijos. Labiausiai čia pasireiškė Didžioji Britanija. 1888 m. Pedro II pagaliau buvo priverstas padaryti tai, apie ką visi kalbėjo paskutinius dešimtmečius – panaikinti vergiją.
   Brazilija buvo paskutinė Naujojo Pasaulio valstybė, atšaukusi vergiją. „Auksinis įstatymas“ – kaip tą dekretą vadino išlaisvintieji vergai, tapo greito pirmosios imperijos Lotynų Amerikoje saulėlydžio pradžia. 1889 m. lapkričio 15 d. karališkoji portugalų Bragansų dinastija buvo nuversta. Plantatoriai, kariškiai ir pramonininkai nusprendė, kad dabar jie patys gali valdyti šalį. Eks-imperatorius Pedro II su šeima buvo priversti palikti savo mėgiamąjį Petropolį ir vykti kaip tremtiniai į Europą. Palasio Imperial ištuštėjo. Atrodė, kad imperatorius, kurio įsakymu kalnuotoje vietovėje išdygo nuostabus miestas, niekada čionai nebesugrįš.
Vienok 1921 m., kai nei imperatoriaus, nei jo žmonos jau seniai nebebuvo gyvųjų tarpe, brazilai nusprendė atiduoti paskutinę pagarbą žmogui, kuris sėkmingai valdė jų šalį penkiasdešimt aštuonerius metus. Monarchų pora buvo perlaidota Petropolio arkikatedroje – San Pedro de Alkantara (São Pedro de Alcântara). Gedulingoji ceremonija vyko dar nebaigtame statyti neogotikiniame pastate. Katedros statybos darbai baigėsi daug vėliau, tik 1939 m. Tokį skubotumą galima paaiškinti tuo, kad tai buvo padaryta Brazilijos nepriklausomybės šimtosioms metinėms. Galbūt tai buvo ir nelabai etiška, bet vienaip ar kitaip, Pedro II rado amžiną ramybę ten, kur labiausiai mėgo būti, būdamas gyvas – jo vardu pavadintame mieste.
   Paskelbus Nepriklausomybę, Petropolyje apsistodavo įvairių šalių diplomatai, o nuo 1849 m. iki 1903 m. miestas buvo Rio de Žaneiro valstijos sostine. 1918 m. paskirtas pirmasis istorijoje miesto prefektas – Osvaldo Kruzas.
   Be imperatoriaus, savo vasaros rezidencijas čia turėjo ir daug kitų žinomų žmonių – Santosas Diumontas, Manuelis Bandeira, Vinisiusas de Moraesas, Vila-Lobosas ir daug kitų. Petropolis dažnai minimas Mašado de Asizo romanuose, o pabaigą savo romanui “Gabrielė, gvazdikėlis ir cinamonas” čia rašė Žoržis Amadu.
   Petropolyje vyko daug svarbių istorinių įvykių. Pavyzdžiui, pirmojo kelio, nutiesto Brazilijoje, atidarymas 1861 metais. Čia buvo pasirašytas susitarimas, kuriuo prie Brazilijos buvo prijungta nauja teritorija – Akrės valstija. 1923 m. Petropolyje mirė rašytojas ir visuomenės veikėjas Rujis Barboza, o 1941 m. čia nusižudė žymus austrų rašytojas Stefanas Cveigas su žmona.
   Tikras lankytojų bumas sukrėtė Petropolį 1944 – 1946 metais, kai jame pradėjo veikti Viešbutis-kazino Kitandinja (Quitandinha). Kazino svečių tarpe buvo Eralas Flinas, Greta Garbo, Karmen Miranda, Voltas Disnėjus ir daug kitų įžymybių. Tačiau įvedus draudimą lošimo namams, Kitandinjos šlovė pamažu užgeso. 1946 m. viešbučio pastate vyko Tarpamerikinė konferencija, kurioje dalyvavo visų kontinento šalių lyderiai, jų tarpe buvo ir įžymioji Eva Peron.
   Petropolis neprarado savo svarbos, žlugus monarchijai, kadangi visi Brazilijos prezidentai mėgo šią vietą ir praleisdavo čia nemažai laiko. Ypač tai pasakytina apie Žulijo Vargasą, kuris gyvendavo čia po tris mėnesius. Tačiau perkėlus valstybės sostinę iš Rio de Žaneiro į Braziliją, miestas nebevaidino jokio svarbaus vaidmens šalies politiniame gyvenime.
   Šiandien Petropolis – prižiūrėtas senovinis miestas, kur gyvena braziliškasis elitas.
Užimamas plotas: 811 km2 su priemiesčiais
Gyventojų skaičius: 270.671

Lankytinos vietos ir poilsis Petropolyje

   Istorinį Petropolio centrą aprėmina daugybė kanalų, kurie kartu su miestą supančiais kalnais sudaro jo žavesį. Iškalti granitu krantai, ažūriniai tilteliai, rami vandens tėkmė ir vandenyje atsispindintys pastatai – kai tai matai, pradedi suprasti, kodėl imperatorius taip mėgo šį miestą ir pastoviai jį gražino, sugalvodamas vis naujų puošmenų.
   Pavyzdžiui, jo išmonės dėka buvo pastatytas Palasio de Kristal (Palácio de Cristal) – rūmai, skirti aukštuomenės pramogoms ir linksmybėms. Šiame ažūriniame statinyje, pastatytame pagal pažangiausias XIX a. pabaigos technologijas, buvo rengiami priėmimai, vakarai, klausomasi muzikos ar tiesiog gėrimasi kalnų oro vėsa.
Imperatoriaus rūmuose šiandien įsikūręs Imperatoriškasis muziejus, kur saugomi senoviniai baldai, meno kūriniai, priklausę karališkajai šeimai. Čia saugomos ir šeimyninės brangenybės, tarp kurių yra auksinė karūna, puošta deimantais ir perlais.

   Porto Alegrė, Rio Grande do Sul valstija
Porto Alegrė – Rio Grande do Sul valstijos sostinė. Tai pati piečiausia Brazilijos valstija. Šio miesto pavadinimas reiškia „linksmasis uostas“.
Padėtis: Porto Alegrė nutolęs nuo Rio de Žaneiro 1125 km, nuo San Paulo – 852 km.
Geografinė padėtis: 30°2'-1"S platumos, 51°12'0"W ilgumos.
Kaip patekti: skrydis iš Porto Alegrės į Rio trunka apie dvi valandas, iki San Paulo – 1,4 valandos. Automobiliu iki Rio važiuosite apie 18 valandų, iki San Paulo – apie 14 valandų.
Istorija: nuo Porto Alegrės įkūrimo praėjo daugiau kaip du šimtmečiai. Pirmoji portugalų kolonistų gyvenvietė, pasivadinusi Ponta da Pedra, čia buvo įkurta 1752 metais. Miesto statusą ir valstijos sostinės statusą Porto Alegrė gavo 1809 metais. Šiandien miestas yra stambus komercinis ir turistinis pietinės Brazilijos centras.
Klimatas: Porto Alegrė yra ant Guajabos upės kranto, įlankoje, kuri vadinasi Lagoa dos Patos. Klimatas šiame mieste panašus į europinį. Kalnuotos vietovės aplink Porto Alegrę – vienintelės Brazilijoje, kuriose žiemą kartais iškrenta sniegas. Viršukalnėse sniegas išsilaiko tik keletą valandų, veikiamas kaitrių saulės spindulių, jis greitai ištirpsta.
   Karštojo šiaurės rytų regiono gyventojai atvažiuoja į Porto Alegrę pažiūrėti neįprasto jiems vaizdo – kalvų, padengtų sniegu.
Užimamas plotas: 500 km2
Gyventojų skaičius: 1.360.590, jų tarpe daug italų, lenkų ir vokiečių emigrantų.
Porto Alegrė – vienas iš stambiausių unikalios „gaučo“ kultūros centrų.

Lankytinos vietos ir poilsis Porto Alegrėje

   Gamta Porto Alegrės mieste neįprasta. Miestas apsuptas senovinių granitinių kalvų žiedu. Kalvotos vietovės sudaro 65% viso miesto ploto. Namai, pastatyti „laipteliais“, suteikia vietovei nepakartojamo žavesio.
   Pačios žymiausios kalvos mieste – Santana, Osu, Šv. Petro ir Šv. Teresės. Santanos kalva – pati aukščiausia. Kalvos teritorija priklauso Rio Grande do Sul valstijos Federaliniam universitetui. Santanos kalva padengta miškais, kuriuose saugomi tyri ežerai ir kriokliai. Faktiškai, Santanos kalva yra savotiškas nedidelis nacionalinis parkas miesto teritorijoje. Kitoje, ne mažiau įžymioje kalvoje – Osu – įrengta apžvalgos aikštelė, nuo kurios matosi Guajabos ežeras, paplūdimiai prie vandenyno ir miesto panorama. Ši kalva yra 143 m aukštyje virš jūros lygio. Šv.Petro kalvos šlaituose yra įvairių ekologinių sistemų draustinis. Papėdėje plyti tropinės laukymės, aukščiau stūkso didingi miškai, būdingi subtropiniam klimatui, o kalvos viršūnėje esantys granitiniai iškyšuliai, apaugę skurdžia augmenija, primins jums Alpių peizažą. Šv.Teresės kalva yra senajame Porto Alegrės centre. Ant jos stovi daug senovinių pastatų. Aukščiausiame kalvos taške įrengtas televizijos bokštas. Nuo Šv. Teresės kalvos galima stebėti saulėlydį, kuris čia labai įspūdingas.
   Trys centrinės miesto aikštės – Prasa de Alfandega, Prasa da Matriz ir Prasa XV de Novembro – yra tarsi trys miesto ašys. Kiekviena iš jų yra gražiame senoviniame rajone, turinčiame turtingą praeitį. Prasa de Alfandega aikštėje yra Rio Grande do Sul Meno muziejus, turintis didžiausią eksponatų kolekciją visoje valstijoje. Netoliese yra Senovinis Visuomeninės bibliotekos pastatas ir Žulijo de Kastiljaso vardo muziejus, kur surinkti „gaučo“ kultūros, indėnų, europiečių misionierių eksponatai, o taip pat ekspozicija, pasakojanti mums apie karą tarp Brazilijos ir Paragvajaus.
   Istorinis Porto Alegrės centras sukasi aplink Prasa Marešal Deodoro. Čia stovi tik 1986 m. baigta statyti neorenesanso stiliaus Katedra, viena iš didžiausių pasaulyje. Šalia matome rūmus - Palasio Pirantini,- kuriuose įsikūrusi valstijos valdžia. Rūmai statyti 1896 – 1921 metais. Jų vidus puoštas itališku marmuru, krištoliniais sietynais iš Čekijos, laiptais iš Prancūzijos ir dovanotais Liudviko XV stiliaus baldais iš Buenos Airių.

   Aikštės apatiniame kampe daug įdomių senovinių pastatų, pavyzdžiui, 1858 m. portugalų barokinio stiliaus teatras - "Theatro São Pedro". Šį teatrą, saugomą valstybės, kaip architektūrinį paminklą, 1984 m. atstatė ir modernizavo vokiečių kilmės teatrinio meno mylėtoja Eva Sofer.
   Pakeliui iš uosto matome 1995 m. restauruotą dujų gamyklėlę - "Usina do Gasômetro“. Ji buvo pastatyta 1928 metais. Nuo 1974 m. ši gamyklėlė nebebuvo naudojama, ir miesto prefektas Olivio Dutra ją įtraukė į valstybės saugomų objektų sąrašą. Tuometinis miesto „energijos fabrikas“, kurio teritorijoje stūksojo 117 maukščio kaminas, buvo tapęs Porto Alegrės simboliu. Gamykla yra tiesiog ant upės kranto, Rua da Praia do Gasômetro gatvėje, visiškai be tvorų, todėl vasarą čia susirenka minios smalsuolių, norinčių pamatyti gamyklėlės teritoriją ir įrengimus. Iš čia galima valtimi paplaukioti po Guajabos upę.
   Pelnytai Porto Alegrė vadinamas žaliausiu Brazilijos miestu. Botanikos sodas, esantis mieste, užima 43 hektarus. Jame auga 752 rūšys augalų, sodo teritorijoje yra terariumas. Mieste esančio Faropilja parko teritorija viršija 370 tūkst. m2. Parko alėjose įkurdintos 45 skulptūros ir monumentai, skirti šalies istoriniams ir kultūriniams įvykiams. Šiame parke įrengti dviračių ir pėsčiųjų takeliai, sporto aikštelės, mini zoo-sodas ir atrakcionų parkas vaikams. Maurisio Sobrinjo parke, už savo grožį gyventojų vadinamame Harmonijos parku, įruošta šimtai aikštelių lauko griliams.
   Porto Alegrėje taip pat yra paplūdimys vandenyno pakrantėje, vadinamas tuo pačiu Ipanemos vardu, kaip ir paplūdimys Rio de Žaneire. Kitas populiarus paplūdimys-Lami, kuriame savaitgaliais renkasi miesto gyventojai.
   Porto Alegrėje jūs rasite daug puikių restoranų, kuriuose siūloma „gaučo“ stiliaus patiekalai. Miestas garsėja savo „čuraskerijomis“ – tai restoranai, kuriuose patiekiama ant iešmo kepta mėsa. Taip yra dėl Porto Alegrėje vyraujančio mėsos kulto, kurį puoselėja galvijų augintojai iš Pampos. Jie vadinami „gaučo“. Gaučai garsėja savo įpročiu ištisai siurbčioti karstelėjusią arbatą “Chimarrão“ ir valgyti ant iešmo keptą mėsą. Jie nešioja ilgaaulius batus, odines kelnes, raudoną kaklaskarę ir kaubojišką skrybėlę su raišteliais pasmakrėje. Ir dar – jie meistriškai mėto „laso“.
Anksčiau buvę galvijų piemenimis, o neretai net ir galvijų vagimis, XIX a. jie tapo Brazilijos žemių gynėjais nuo argentiniečių ir urugvajiečių kaimynų išpuolių. Tuo gaučai užsitarnavo pagarbą, kuri jiems ir jų kultūrai reiškiama Brazilijoje iki pat šiol.
Miestas yra geroje strateginėje valstijos vietoje, todėl iš jo patogu aplankyti kitas įžymias Rio Grande do Sul valstijos vietas – Gramado ir Kanela, vyndarystės regionus ir paplūdimius.
   Porto Alegrės centre yra daug mažų parduotuvėlių, kuriose galima įsigyti puikių gaminių iš aukštos kokybės odos.

© Naudodami duomenis iš interneto svetainės brazilija.lt, nurodykite informacijos šaltinį su aktyvia nuoroda.

Ankstesnis puslapis 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 Kitas