Manaus	Recife	Florianopolis	Joao Pessoa
Brasilia	Porto Alegre	Curitiba	Belem
Olinda	Petropolis	Fernando de Noronha	Pipa
Natal	Rio de Janeiro	Pantanal
Parati	Salvador	Porto de Galinhas
Ouro Preto	Santos	Belo Horizonte
Ubatuba	Sao Paulo	Sao Luis

   Fortaleza, Seara valstija
Fortaleza – Seara valstijos sostinė. Tai didelis šiuolaikiškas miestas, kur nuostabių paplūdimių, apaugusių kokosinėmis palmėmis, fone išryškėja šiuolaikiški pastatai. Ši vieta įžymi žvejų gyvenvietėmis ir banglentininkų pamėgtomis vietomis. Turistinis bumas Fortalezoje prasidėjo XX a. 80-aisiais metais. Miesto rajonai, esantys pakrantėje, per tą laiką labai pasikeitė. Pastatyta daug daugiaaukščių namų, modernių viešbučių, restoranų, parduotuvių.
Padėtis: miestas yra 2190 km atstumu nuo Rio de Žaneiro, 2369 km nuo San Paulo, 1028 km nuo Salvadoro, 629 km nuo Recifės.
Klimatas: vidutinė metinė temperatūra +27°C. Klimatas sausas, būdingas sertano zonai.
Užimamas plotas: 31.314 km²
Gyventojų skaičius: 2.431.415. Jų tarpe daug indų, portugalų ir atvykėlių iš sausros išsekintų regionų.
Istorija: Fortaleza yra vienas iš seniausių Brazilijos miestų. Miesto pavadinimas reiškia „tvirtovė“. 1603 m. portugalas Pero Koeljo (Pero Coelho) čia pastatė San Tjago fortą (Forte de São Tiago), siekdamas apsaugoti miestą nuo olandų, norinčių užkariauti šias žemes. XVII a. pirmoje dekadoje netoliese buvo pastatyti dar du fortai – Reis Magos (Reis Magos) ir Šv.Sebastiano (São Sebastião). Viso XVII a. laikotarpiu pakrantės žemėse ir vandenyje vyko ištisinės kovos su olandais.
   1823 m. Brazilijos imperatoriaus Dono Pedro I įsakymu Fortalezai buvo suteiktas miesto statusas. Pakrantės miestas pradėjo greitai vystytis. 1880 m. čia atsirado pirmosios telefono linijos, paštas, tarptautinis uostas, palaikantis pastovų ryšį su Europa, pradėti leisti laikraščiai ir žurnalai. Bėgiais, nutiestais miesto gatvėmis, pradėjo važinėti pirmieji tramvajai (tiesa, juos tempė įkinkyti asilai).

   Užsienietiškos popmuzikos Fortalezoje neišgirsime – net ir per radiją transliuojama vietinė muzika su besikeičiančiais ritmais. Mieste nerasime paplūdimio, kur neskambėtų muzika, o iš automobiliuose įrengtų kolonėlių plyšoja „forro“ atlikėjai. Fortaleziečiai tiesiog gyvena šioje muzikoje – jos fone jie šoka, dainuoja, geria ir juokiasi. Tik nedaugelis žino, kad „forro“ kilęs iš angliškų žodžių „for all“. Kai Fortalezoje buvo tiesiamas geležinkelis, prie jo dirbo daug anglų. Darbinei nuotaikai pakelti būdavo rengiamos didelės muzikinės šventės su šūkiu – „music for all“. Forro muzika jungia savyje akordeono virkavimus ir lambados ritmus. Vienas žymiausių forro atlikėjų – legendinis Luizas Gonzaga, populiarus dar ir šiandien.

Lankytinos vietos ir poilsis Fortalezoje

   Miesto centras yra pakankamai didelis, ir pėsčiomis jį apeiti sunku. Pažintį su miestu geriausiai pradėti nuo senojo kalėjimo Senador Pompeu gatvėje (Rua Senador Pompeu). Kaip beveik visuose dideliuose Šiaurės rytų regiono miestuose, senieji kalėjimai tapo Turistų centrais - "Centro do Turismo", kuriuose įrengtos parduotuvėlės, restoranai, ledainės. Netoliese yra Passeio Público – nedidelis parkas, kuriame pristatyta suoliukų, ir auga pavėsį suteikiančių medžių. Jų tarpe yra ir Pau-Brasil – medžio rūšis, nuo kurios Brazilija gavo savo vardą.
   Kultūrinis centras Dragao do Mar (Dragão do Mar). Pažodžiui centro pavadinimas reiškia „jūros drakonas“. Pavadinimas kultūros centrui buvo suteiktas žymaus jūreivio Francisko Žoze do Nasimento (Francisco José do Nascimento) garbei. „Jūros drakonas“ buvo jo pravardė. 1881 m. Francisko Žoze buvo jūreivių judėjimo lyderis. Tuomet jūreiviai streikavo prieš vergų pervežimus. Abolicionistų (kovotojų už vergų išlaisvinimą) judėjimas buvo ypač stiprus Fortalezoje. Seara provincija buvo pirmoji Brazilijoje, kur vergija buvo atšaukta oficialiai. Kultūrinis centras Dragao do Mar pastatytas 1998 m. Jo teritorijoje – virš 30000 m² – įrengti keli tematiniai muziejai. Jų tarpe – Searos kultūros memorialas (Memorial da Cultura Cearense), Meno muziejus (Museu de Arte), teatras ir kino teatras, planetariumas. Sekmadieniais įėjimas į Memorialą ir Meno muziejų nemokamas.
   Fortaleza, kaip ir kiti Brazilijos šiaurės rytų miestai, įžymūs savo liaudies dirbiniais. Meistrai gamina dirbinius iš audeklo, medžio, stiklo, kokoso, smėlio. Visų dirbinių kainos nėra didelės.

   Fortalezą supa 25 km paplūdimių. Didelė jų dalis yra miesto ribose, netoli gyvenamųjų rajonų. Tačiau du patys įžymiausi paplūdimiai – Kanoja Kebrada (Canoa Quebrada) ir Žerikoakoara (Jericoacoara) yra kiek toliau. Šie paplūdimiai žinomi ne tik dėl švelnių vandenyno bangų ir daugiakilometrinių smėlėtų pakrančių, bet ir todėl, kad juose galima grožėtis nepaliesta egzotine gamta.
   Pats žymiausias mieste esantis paplūdimys – Irasema (Iracema). Paplūdimys buvo pavadintas Žoze de Alenkaro (José de Alencar) romano herojės vardu. Žoze de Alenkaras – žymus brazilų rašytojas, gyvenęs Fortalezoje. Romane pasakojama apie indėnę merginą Irasemą ir jos meilę portugalui Martinui Moreno. Taip pasakos forma rašytojas atpasakojo visos Brazilijos istoriją – apie kilniaširdžius indėnus ir geruosius portugalus. Ši knyga labai populiari mieste štai jau ištisą šimtmetį. Irasema tapo Fortalezos simboliu. Šios merginos statulą su įtemptu lanku galima pamatyti paplūdimyje. Irasema – labai gyvas paplūdimys, aplink jį daug barų ir restoranų. Populiariausias jų tarpe – naktinis klubas Pirata. Jis veikia tik pirmadieniais. Klubas atidaromas aštuntą vakaro ir veikia iki penkių ryto. Klube galima išgirsti visų stilių brazilietišką muziką. Paprastai visi turistai, būnantys Fortalezoje, aplanko šį klubą.
   Paplūdimį Praia do Futuro pamėgo patyrę plaukikai – čia švarus vanduo ir didelės bangos. Meireles ir Mucuripe paplūdimiai tinkami pasivaikščiojimams, nes čia plačios krantinės, daug parduotuvių.
   Fortalezos paplūdimių pranašumas – vėjas, kuris pučia visą laiką. Tiesa, jo stiprumas skiriasi. Fortalezoje labai dažnai vyksta burlenčių varžybos.
   Metropoliteno Katedra (Catedral Metropolitana) – pastatas-šedevras, kurį suprojektavo prancūzų architektas Žoržas Monjė (George Maunier). Katedra atidaryta 1978 metais. Kolosalinis statinys talpina virš 5000 žmonių, jo bokštai siekia 75 m aukštį.
   Žoze de Alenkaro teatras (Theatro José de Alencar) pastatytas „Art novo“ stiliumi, jo languose įdėti vitražiniai stiklai, pagaminti Škotijoje. Tai pats gražiausias miesto pastatas, iškilmingai atidarytas 1910 metais. Metalinės konstrukcijos atvežtos iš Anglijos. Teatro interjerą puošia daug žinomų dailininkų paveikslų. Aplink teatrą veši gražus sodas.
   Seara muziejus (Museu do Ceará) savo dešimtyje salių talpina virš 7000 senovės reliktų, jų tarpe drabužiai, baldai, buities reikmenys ir daug kitų. Muziejus įsikūręs pastate, statytame 1817 m. Šiandien pastatas įtrauktas į valstybės saugomų objektų sąrašą.
   Žoze de Alenkaro namas-muziejus (Casa José de Alencar). Tai žinomo rašytojo namas, kuriame jis gyveno. Čia saugomi įvairūs jam priklausę daiktai. Aplink namą yra labai gražus sodas.
   Marakatu muziejuje (Museu do Maracatu) eksponuojami muzikiniai instrumentai, drabužiai, religinio folkloro reikmenys, būdingi Brazilijos šiaurės rytų regiono gyventojams.
   Šv. Teresės kalva - aukščiausias miesto taškas, nuo jos atsiveria nuostabi Fortalezos panorama. Ten yra restoranų, kuriuose galima paragauti jūros gėrybių.

---

   Rio de Žaneiras, Rio de Žaneiro valstija
Nuostabus miestas,
pilnas žavesio.
Nuostabus miestas,
mano Brazilijos širdis.
Tai - lopšys sambos ir gražių dainų,
kurios gyvena žmonių širdyse.
Tu- altorius mūsų linksmai
dainuojančių širdžių.
(Rio de Žaneiro miesto himnas).

   Rio de Žaneiras – Brazilijos širdis, „stebuklų miestas“ – išsidėstė tarp daugiakilometrinių paplūdimių ir kalnų šlaitų, kurie tarytum aprėmina vieną iš gražiausių įlankų žemėje. Šis miestas štai jau keturis amžius yra grožio sostinė ir Pietų Amerikos turizmo centras. „Dievas sukūrė pasaulį per šešias dienas, o septintą jis sukūrė Rio de Žaneirą“ – taip brazilai su meile sako apie savo mėgiamą gražųjį miestą. Ir iš tikrųjų, Rio laikomas vienu iš gražiausių pasaulio miestų.
   Triukšmingas, kosmopolitinis ir amžinai kunkuliuojantis Rio pribloškia ultramodernios architektūros ir favelų skurdo kaimynyste, prabangių viešbučių ir paplūdimių kiekiu, žalumos gausa, egzotinių gėlių ir gyvūnų įvairovė.
Padėtis: miestas įsikūręs Atlanto vandenyno pakrantėje, jį iš šiaurės supa Guanabaros įlanka. Miesto pakrantė yra 197 km ilgio, jam priklauso daugiau negu 100 netoliese esančių salų, kurių bendras plotas 37 km² Atstumas nuo Rio de Žaneiro iki San Paulo – 357 km, iki Salvadoro – 1201 km, iki Manauso – 2841 km.
Geografinė padėtis: 22°51'57"S platumos, 43°12'22"W ilgumos.
Kaip patekti: iš Europos į Rio de Žaneirą skrendama iš įvairių miestų. Skrydis trunka apie 8-10 valandų. Brazilijoje iš visų miestų yra skrydžiai iki Rio. Skrydis iki San Paulo trunka apie 40 minučių. Automobiliu važiuosite apie šešias valandas.
Klimatas: Rio de Žaneirui būdingas tipinis tropinis klimatas su gana aukšta oro temperatūra ir didele drėgme ištisus metus. Vidutinė metinė temperatūra apie +27°C, oro drėgmė beveik visus metus būna apie 90%. Žiemą, nuo gegužės iki rugsėjo, beveik visada šviečia saulė. Temperatūra gali nukristi iki +25°C. Pati žemiausia užfiksuota temperatūra +18°C, vietiniams gyventojams tai yra baisūs šalčiai. Vasarą, nuo lapkričio iki kovo, klimatas mažiau prognozuojamas, tačiau saulėtų ir karštų dienų yra pakankamai. Temperatūra apie +30-35°C. Pats šalčiausias mėnuo – liepa (+23°C), pats karščiausias – vasaris (+33°C).

Istorija: Guanabaros įlanką portugalų jūrininkai atrado 1502 m. sausio 1 d. Pasak legendos, portugalai įlanką palaikė upės žiotimis – iš čia ir kilo miesto pavadinimas, kuris išvertus iš portugalų kalbos, reiškia „sausio mėnesio upė“. 1555 m. dabartinė Rio de Žaneiro teritorija neilgai buvo okupuota prancūzų, bet netrukus portugalai susigrąžino savo valdas. 1565 m. kovo 1 d. buvo įkurtas miestas, kuris pradžioje vadinosi San Sebastianas de Rio de Žaneiro (São Sebastião de Rio de Janeiro) – portugalų karaliaus Sebastiano I-ojo garbei.
   Nuo 1763 m. beveik du šimtmečius Rio buvo Brazilijos sostinė. Portugališkojo dvaro emigracijos metais 1808 – 1815 m. Rio taip pat buvo Suvienytosios Portugalijos ir Algarvės karalystės sostinė, o nuo 1815 iki 1821 metų – Suvienytosios Brazilijos, Portugalijos ir Algarvės karalystės sostinė.
   1960 m. Brazilijos sostinė buvo perkelta į šalies gilumą, Brazilijos miestą. Rio gavo miesto-valstijos statusą (Guanabaros valstijos). O dar po penkiolikos metų, 1975 metais, Guanabara apjungė su Rio de Žaneiro valstija, ir miestas tapo suvienytos valstijos sostine bei administraciniu centru.
   Šiuo metu Rio de Žaneiras – vienas iš svarbiausių šalies politinių ir kultūrinių centrų, o taip pat antras pagal svarbą (po San Paulo) prekybinis ir pramoninis centras. Mieste išvystyta metalurgijos pramonė, mašinų gamyba, perdirbamoji ir lengvoji pramonės, chemijos, tekstilės, farmacijos, maisto, medžio perdirbimo pramonės ir kt.
   Rio de Žaneire yra svarbiausias šalies transportinis mazgas – uostas čia priima didžiulį kiekį krovininių ir keleivinių užsieninių laivų, čia yra du keleiviniai oro uostai ir trys geležinkelio stotys.
   Įsivaizduokite, kad Rio nepriklauso Brazilijai. Tada jūs priartėsite prie Kariokų „nacionalinio jausmo“. Būti „karioku“ reiškia labai daug. Pirmiausiai, tai tiesiog reiškia „gyvenkime“. Tai gyvenimas be ribų, neatsižvelgiant į supančią aplinką. Visuomenės normos galioja visiems – tik ne Rio gyventojams. „Pažiūrėti į kitus ir parodyti save“ – tai kariokų gyvenimo šūkis. Tai pasireiškia lėtais pasivaikščiojimais ar pasivėžinimais po Ipanemą, Kopakabaną, Botafogo ir Flamenko – bendras šių paplūdimių ilgis siekia dvidešimt kilometrų. Tačiau mažiausiai du pasakymai apie Rio paplūdimius nebeteko savo vertės - siaubingos istorijos apie įvairius nusikaltimus paplūdimiuose, ir apie jūrą, kuri į krantą išmeta kalnus šiukšlių. Žinoma, gali nutikti, kad koks smulkus vagišius nugvelbs jūsų kelnes, paliktas ant kranto, tačiau turistinė policija akylai viską stebi, ir užkerta kelią bet kokiems pasikėsinimams į turistus. Taigi, čia tikrai saugu. Paplūdimiai valomi kiekvieną dieną, ir stambiausi Brazilijos alaus gamintojai – Skol, Brahma ir Antartica - apmoka paplūdimio tualetų valymą.
   Rio de Žaneiras taip pat yra svarbus švietimo ir kultūros centras. Mieste yra trys universitetai. Pastaruoju metu skiriama daug laiko ir pinigų miesto istorinių vertybių sanavimui.
Užimamas plotas: 1256 km²
Gyventojų skaičius: 6.000.000, su priemiesčiais ir nuolat atvykstančiais šis skaičius artėja prie 12 mln. (2000 m. duomenimis).

Lankytinos vietos ir poilsis Rio de Žaneire

   Rio de Žaneiras labai įvairialypis, ir gali pasiūlyti puikų poilsį patiems reikliausiems. Kiekvieną valandą, dieną ir naktį čia kažkas vyksta. Tai miestas, kuris niekada nemiega. Naktinis gyvenimas čia yra toks pat įvairialypis, kaip ir dienos poilsis daugybėje paplūdimių. Naktinis gyvenimas Rio de Žaneire prasideda tik nusileidus saulei, nes kariokų įstatymas toks: kuo vėliau, tuo geriau. Kariokai retai eina vakarieniauti anksčiau negu devintą valandą vakaro, didžioji dalis restoranų Ipanemoje, Kopakabanoje ir kitose miesto dalyse užsipildo tik apie dešimtą vakaro. Apsilankymas restorane, būnant Rio de Žaneire, yra įspūdingas. Kiekvienas čia ras jam tinkamą vietą – nuo prabangių itališkų ar prancūziškų restoranų iki bariukų ant gatvės kampo. Puikus pasirinkimas – dalį nakties praleisti bare, kuriame groja „gyva muzika“. Kiekvieną dieną, ypač savaitgaliais, Rio vyksta daug braziliškų ir tarptautinių muzikinių renginių. Tai gali būti gitara grojama bosanova, ar naujausi hitai, atliekami vietinių muzikantų.

   Klasikinės muzikos mylėtojai irgi ras ką veikti mieste. Municipaliteto teatras ir kitos koncertų salės visus metus rengia koncertus, baleto ir operos spektaklius.
   Miesto vizitinė kortelė yra didžiulė 38 m aukščio Kristaus Gelbėtojo statula, pastatyta 700 m aukštyje virš jūros lygio, ant Korkovado kalvos. Plačiai išskėtęs rankas, Kristus tarytum sklando virš miesto, saugodamas jį ir laimindamas. Monumento papėdėje įrengtos apžvalgos aikštelės, nuo kurių atsiveria nepakartojama miesto panorama.
   Korkovado kalnas (710 m aukščio) yra nacionalinio Tižukos parko dalis. Šis parkas – didžiausias pasaulyje gamtinis draustinis, esantis miesto teritorijoje. Parkas yra tik penkiolika minučių nuo Kopakabanos „betoninių džiunglių“. Gražus žalias miškas, kuriame auga didingi medžiai, teka sraunūs kriokliai, veši įvairi egzotinė augmenija.
   Cukrinės galvos kalnas (Pau de Acucar) – dar vienas gamtos stebuklas, esantis Rio de Žaneire. Į kalno viršūnę veda virvinis tiltas, užkeliantis turistus į 395 m aukštį. Viršuje yra apžvalgos aikštelė, ten daug restoranų, barų.
   Žymiajame Botanikos sode, kuris yra vienas iš geriausių pasaulyje, surinkta virš 7000 rūšių augalų iš viso pasaulio. Čia išaugintos įvairiausių rūšių orchidėjos, čia yra ir žymioji palmių alėja, ir egzotinių paukščių ir žvėrių kolekcija.
   Vaikščiodami po senamiestį, galite gėrėtis žinomais architektūriniais paminklais, pastatytais koloritiniu kolonijiniu stiliumi – Nacionalinė Meno akademija, miesto Rotušė, Birža, Muitinė, Arsenalas. Čia įsikūrę dauguma muziejų, o taip pat galybė kolonijinių bažnyčių ir vienuolynų. Rio de Žaneire yra dvylika muziejų. Įdomiausi – Nacionalinis muziejus, veikiantis buvusiuose Imperatoriaus rūmuose, Dailės muziejus, kuriame pristatoma virš aštuonių šimtų drobių.
   Pagaliau, Rio – tai futbolo sostinė, kurioje yra vienas didžiausių pasaulio stadionų – „Marakana“. Jį pastatė 1950 metais vykusiam pasaulio futbolo čempionatui.

---