Brazilijos kultūra

   Brazilijos kultūrą formavo ne tik portugalai, perdavę šaliai savo religiją ir kalbą, bet ir vietiniai indėnai, gausi afrikiečių populiacija, imigrantai iš kitų Europos šalių, Artimųjų Rytų ir Azijos. Tokia įvairialypė gyventojų sudėtis pagimdė įvairialypę muziką, kuri iki šiol tebesiformuoja ir įgauna originalias formas. Brazilijos kultūra susiformavo, kaip daugelio tautų istorinių tradicijų mišinys. Tačiau visada dominavo portugališkasis pradas – brazilai kalba truputį pakeista portugalų kalba, šalyje vyrauja katalikybė – pagrindinė religija Portugalijoje, plačiai paplitę pirmųjų kolonizatorių papročiai. Vienok indėnų bei afrikiečių įtaka taip pat labai reikšminga. Brazilijoje paplitusi tupi-guarani kalba: XVI a. misionieriai dvasininkai į šią kalbą išvertė katekizmą ir naudojo šią kalbą savo veiklai vystyti Šiaurės Brazilijoje. Daugelis žodžių šiandieninėje brazilų kalboje yra indėniškos kilmės. Ypač Amazonijoje ryški indėniškosios kultūros įtaka. Brazilijos pakrantėje, pradedant Rio de Žaneiru, vyrauja afrikietiškoji kultūra.
   Populiariojoje brazilų muzikoje išryškėja afrikiečių įtaka, ypač tai matoma ritmiškoje samboje. Iki afrikietiškųjų ritmų brazilų muzikoje vyravo valsas, polka – europietiškieji muzikiniai žanrai, kuriuos atsivežė naujakuriai ir kolonizatoriai. Tačiau perkusiniai instrumentai buvo ir yra daug pigesni už melodinius instrumentus, todėl Brazilijoje vyrauja ritminė muzika. Be to, ir afrikietiškoje muzikoje vyrauja ne melodija, o ritmas. Tokio mišinio pavyzdys – brazilų kompozitoriaus H. Vila-Loboso kūriniai. Savo melodijose jis naudojo afrikietiškus, indėniškus ir portugališkus ritmus. Šiuolaikinėje brazilų muzikoje susipynė sambos ritmai ir Šiaurės Amerikos bei Anglijos populiarios dainos. Samba, išpopuliarėjusi 1930 m., yra ispaniškojo bolero ir Afrikos ritmų mišinys. Kiek vėliau išryškėjo švelnesnis bosanovos stilius, kuriam įtakos turėjo Šiaurės Amerikos džiazas. Lambada, Karibų ritmų dukra, pasaulį užkariavo prieš maždaug 17 metų. Kadangi Brazilijos muzikos ištakos rėmėsi Europos, Afrikos ir indėnų muzikinėmis tradicijomis, tai yra įvairių stilių, ritmų ir garsų mišinys. Egzistuoja regioninė muzika, būdinga kiekvienai valstijai, o taip pat egzistuoja bendrieji žanrai, vienijantys visą šalį, ir jau pamėgti melomanų už Brazilijos ribų.
Muzika brazilams susijusi su kūno judesiais, kuriuos iššaukia įvairiausi ritmai. Samba, pagoda, bosanova, foro, fevro, sertaneža – vienu metu ir šiuolaikiniai stiliai, ir šokiai.
   Samba – jei sambos ritmas lėtas ir melodingas, tai – samba kansao (samba-daina), jei ritmas tampa labiau ritminiu ir nekantriu, tai – samba enredo, kuri uždega visą Rio karnavalo metu. Sambos tekstai – tai pats gyvenimas su visais jo lūkesčiais, norais, atsiminimais. Tai muzika, kuri kažkada gimė vargingiausiuose kvartaluose, o šiandien grojama ir šokama miestuose ir miesteliuose. Ši muzika tiesiog gyvena kiekvieno brazilo širdyje.
   Bosanova- tai palyginus jaunas stilius, atsiradęs 50-ųjų pabaigoje. Jis suvienijo sambos ritmus ir džiazo harmoniją. Tačiau šiandien gili, išreiškianti asmeninius pergyvenimus, poetiškai turtinga bosanova užleidžia savo pozicijas naujoms šalies muzikinėms tendencijoms.
   Foro ir fevro – gimę šalies šiaurės vakaruose, šie muzikiniai stiliai primena Karibų ritmus, lydimus akoredonų ir mušamųjų. Tai muzika, tinkanti tiek kasdieninėms diskotekoms, tiek didelėms šventėms.
   Karnavalo muzika - patys linksmiausi ir ryškiausi karnavalai vyksta Brazilijos šiaurės rytiniuose regionuose – Recifėje, Salvadore, Porto Seguro, kur šokančiųjų minioje galima pamatyti visas žvaigždes, šokančias drauge. Jaunimas atvažiuoja čionai iš San Paulo ir Rio, įveikia 2500 km atstumą, kad ligi soties pasišoktų šventėje, nesustojančioje nė minutėlei visą savaitę.
   Šiuo metu Brazilija seka naujomis muzikinėmis tendencijomis, kuriose ryški JAV vyraujanti muzika.

   Šokiai sekė paskui muziką per visą Brazilijos istorijos raidą. Populiarioji samba – ne vienintelė braziliškosios šokių kultūros apraiška. Brazilų šokėjai visada stropiai sekė žymiausių pasaulio šokių mokyklų tradicijas ir mokėsi iš jų. Jie pritaikydavo pasaulinę šokių patirtį, suvienydami nacionalinius šokių bruožus su klasika. Rezultatas buvo stulbinantis – saviraiška ir modernumas darė brazilų šokius nepakartojamais. Vienos iš žymiausių Brazilijos šokių mokyklų – baletas „Stažium“ ir „Grupa Korpo“.
   Uždegančioji samba – nacionalinis brazilų šokis ir vienas populiariausių šokių Lotynų Amerikoje. Sambos muzika talpina savyje daug įvairių muzikinių ritmų ir melodijų. Brazilijoje samba pirmiausiai asocijuojasi su karnavalu Rio de Žaneire.
   Sambos istorija. Sukūrimo metai – 1956-ieji. Niekas negali tiksliai pasakyti, iš kur atsirado žodis „samba“. Kai kas mano, jog jis atsirado nuo žodžio „semba“ – afrikiečių nacionalinio šokio, kurį atsivežė juodaodžiai vergai iš Kongo, - pavadinimo. O galbūt šio žodžio šaknų reiktų ieškoti religiniame termine „san-ba“ – „su ketinimu melstis“, naudojamame Umbandoje (tai religijos, kurią sudaro katalikybė, spiritizmas ir afro-brazilietiškosios tradicijos, pavadinimas), kadangi dauguma sambos autorių ir atlikėjų buvo būtent šios religijos pasekėjai.
Sambos istorija – tai afrikietiškųjų šokių, kurie atkeliavo į Braziliją kartu su vergais iš Kongo bei Angolos, ir ispaniškųjų bei portugališkųjų šokių, kuriuos iš Europos atvežė Pietų Amerikos užkariautojai, susiliejimo istorija. XVI a. portugalai vežė į Braziliją daug vergų iš Kongo ir Angolos. Šie su savimi atsigabeno daug šokių, tokių kaip Catarete, Embolada ir Batuque. Šie šokiai Europoje buvo laikomi labai nuodėmingais, kadangi šokio metu šokėjai liesdavo vienas kitą bambomis (būtent bambomis, o ne pilvais), - o inkvizicija tais laikais buvo labai griežta.
Embolada – šokis, vaizduojantis karvę su kamuoliais ant ragų – saugumo sumetimais. „Embolada“ šiandieninėje Brazilijoje yra žodžio „idiotiškas“ sinonimas. Batuque šokis buvo toks populiarus, kad Ispanijos karalius Manuelis I-asis išleido įsakymą, draudžiantį šį šokį.
   Sudėtingas šokis, kurį sudarė šių šokių kombinuoti judesiai, kartu judinant visą kūną ir klubus, 1830 m. buvo pavadintas Lundu. Vėliau šokis buvo patobulintas žingsniais, kuriuos atlieka šokėjai karnavalo metu Rio de Žaneire, - šie žingsniai vadinosi „kopakabana“ (kaip žymiausias Rio paplūdimys).
   Palengva aukštoji Rio de Žaneiro visuomenė taip pat pradėjo šokti šį šokį, nors jis buvo kiek pakeistas, kad jį būtų galima šokti uždaroje šokių padėtyje (tuo metu tai buvo vienintelė galima ir teisinga šokių pozicija). Šokis tada vadinosi „zemba queca“ ir 1885 m. buvo aprašytas kaip „nuostabus braziliškas šokis“.
Žodžio „samba“ kilmė neaiški, nors „zambo“ reiškia „negro ir vietinės moters - brazilės - kūdikis (mulatas)“.
   Sambos variantas, Carioca pavadinimu (kilęs iš Rio) tapo žinomu Didžiojoje Britanijoje 1934 m. Jį atliko Fredas Asteras filme „Skrydis į Rio“. JAV Carioca atsirado 1938 m., populiarumo viršūnę ji pasiekė 1941 m., kai Karmen Miranda jį sušoko meniniuose filmuose, ypač filme „Tą naktį Rio de Žaneire“.
   Europoje susidomėjimas samba atsirado 1950-aisiais, kai ja susidomėjo princesė Margaret, kuri buvo Didžiosios Britanijos visuomenės lyderė. Sambą tarptautiniam atlikimui standartizavo Pjeras Lavelis 1956-aisiais.
   Samba dažnai vadinama “Pietų Amerikos valsu“, sambos ritmai labai populiarūs ir lengvai keičiami, pritaikant juos naujai atsirandantiems šokiams – lambadai, makarenai.
   Tikrasis sambos bruožas – tai linksmybė ir flirtas, koketavimas vienam su kitu, lydimas nepadorių judesių interpretacijomis dubeniu. Jei šito nėra, samba praranda labai daug. Šiandieninės sambos mokyklos –„blocos“ kvartalų vaikai. Šie kvartalai – tai vargingųjų kvartalai Rio de Žaneire, kur žmonės rinkdavosi kartu šokti ir dainuoti, skambant mušamųjų ritmams. Blocos rengdavo karnavalus savo kvartaluose ir lankydavo gretimus rajonus, dažnai užkliūdami policijai dėl per daug garsios muzikos ir nepadorių pokštų.
   Pirmoji sambos mokykla „Deixa falar“ (port. tegu jie kalba) susiformavo 1928 m., labai greitai atsirado ir kitos mokyklos, kurios tebeveikia iki pat šiol. Pavadinimas „sambos mokykla“ atsirado todėl, kad seniau daugelis grupių rinkdavosi repetuoti mokyklų kiemuose.
   Tipinė sambos mokykla turi nuo trijų iki keturių tūkstančių narių, tačiau toli gražu ne visi jie tampa karnavalo dalyviais. Karnavalinėse sambos mokyklos eitynėse paprastai dalyvauja dainininkai (puxadores), muzikantai, būgnų padalinys (bateria), šokėjai, gigantiškos spalvingos figūros, keletas platformų su dekoracijomis ir vėliavomis. Visas karnavalinis pasirodymas ryškiai ir turtingai papuošiamas. Be atlikėjų, yra dar visa „armija“ žmonių, kurių nematome – tai scenos darbininkai, kostiumų dailininkai, eitynių elementų kūrėjai ir dar daugybė kitų.
   Svarbiausias sambos mokyklų gyvenimo įvykis – kasmetinis karnavalas. Pasiruošimai jam prasideda jau liepos mėnesį, nors karnavalas paprastai būna vasario mėnesį. Mokyklos nariai kuria dainas, ruošia kostiumų ir dekoracijų dizainą. Išrenkama samba „enredo“ – pagrindinė daina, apsprendžianti viso pasirodymo kompozicijos temą. Savo pasirodymo siužetą, kaip ir kostiumų projektus, kiekviena mokykla laiko griežtoje paslaptyje nuo konkurentų.
   Pagrindinis sambos elementas – žingsnelis „passista“, kurio uždegančiomis spiralėmis juda vos prisidengę šokėjos. Tikroji samba šokama su skeptrais - atramomis – „samba no pe“. Šis pagrindinis sambos žingsnis visada seka paskui būgnų ir švilpukų garsus.
   Šokdamos sambą, merginos nori atkreipti dėmesį į savo seksualumą, todėl smarkiai judina klubus. Šokėjai vyrai atlieka akrobatinius triukus su skeptrais.

---

Puslapis 1 2 3 4 Kitas