Brazilijos gyventojai, rasės ir tautybės

   Mulatai žaliai mėlynomis akimis, negrai – blondinai, o europiečiai – brunetai kietais ir lygiais plaukais, būdingais indėnams. Jei nuspręstumėte tyrinėti rasių susimaišymo ištakas, geresnės vietos, negu Brazilija, nerasite. Prireikė 500 šimtų metų, kad susiformuotų brazilų rasė (povo brasileiro) – tai 185.576.900 mln. (2006 m. duomenimis) žmonių, gyvenančių neaprėpiamoje 8.511.965 km² teritorijoje, beveik dvigubai didesnėje negu Indija. 1960 metais Brazilijoje gyveno tik 70 milijonų – taigi, per pastaruosius penkiasdešimt metų gyventojų skaičius padvigubėjo. Pagal statistiką Brazilijos gyventojų etninis pasiskirstymas yra sekantis : baltaodžiai sudaro 53% visų gyventojų, mulatai – 22%, metisai – 12%, juodaodžiai – 11%, visi likę – 2%.
   Nežiūrint į tai, Brazilija pagal gyventojų skaičių – tik penktoji šalis pasaulyje. Gyventojų tankumas čia nedidelis – 1 km² tenka 17 žmonių (palyginimui: 300 gyv./km² tenka Rio de Žaneire ir tik 2 Roraimos valstijoje, Amazonijoje). Ir jų pasiskirstymas visame šalies plote yra labai nevienodas: beveik 44% gyvena pietrytinėse valstijose, 29% - šiaurės rytuose, 15% - pietuose, 6% - vidurio vakaruose ir tik apie 6% gyvena šiaurėje. Šalies gyventojai susikoncentravę miestuose: pagal Brazilijos geografijos ir statistikos instituto duomenis 75% šeimų gyvena perpildytuose urbanistiniuose centruose, chaotiškai augančiuose miestuose. Daugiau negu pusė visų gyventojų susikoncentravę šalies pietrytinėje dalyje, kuri yra europietiškesnė ir labiau industrializuota. Ta Brazilijos dalis sudaro 11% bendro šalies ploto.    Daugiau negu 40% brazilų – spalvotieji. Brazilija pirmauja pasaulyje pagal metisų skaičių. Tačiau kaipgi iš tikrųjų susiformavo brazilų nacija? Daugelis antropologų mano, jog pirmieji žmonės, apsigyvenę Pietų Amerikoje – mongoloidinės rasės, atkeliavusios čia iš tolimiausio šiaurrytinio Amerikos kontinento krašto per Beringo sąsiaurį iškart po to, kai prasidėjo ledynmetis. Gali būti, kad jie, kaip ir gyvūnai, bėgo čionai, gelbėdamiesi nuo šalčio. Europiečiai šį kontinentą atrado tik po beveik 15 – 25 tūkstančių metų. Kai kas mano, jog amerikiečiai atsikraustė čionai ne tik iš Beringo sąsiaurio pusės, bet ir iš Polinezijos bei Australijos. Todėl indėnai tapo dviejų rasių sąmaiša.
   Bet kuriuo atveju, tuo metu, kai portugalai pasirodė Pietų Amerikos pakrantėje, gyventojų skaičius čia buvo apie 3 milijonai, kuris per 500 metų sumažėjo iki 270 tūkstančių. Brazilija tapo valstybe, suvienijusia afrikiečius ir indėnus, europiečius ir arabus, japonus ir kiniečius. Indėnų, kaip ir afrikiečių, istorija šioje šalyje perpildyta krauju, prievarta ir žiaurumu. Nuo 1531 iki 1855 metų (kai oficialiai baigėsi vergų įvežimas į šalį), į naująją portugalų koloniją buvo deportuota 4 milijonai afrikiečių. Kai kuriose valstijose (Baija, Pernambuko, Rio de Žaneiro) vergų kiekis viršijo laisvų gyventojų kiekį. Darbo jėga buvo gabenama iš Gvinėjos, Angolos, Mozambiko. Daugelis afrikiečių buvo iš tų vietų, kur tradiciškai išpažįstamas islamas. Į Amerikos kontinentą jie atsivežė arabų kalbą ir savo kultūrą. Negrų muzika, ritualai, tikėjimas padarė didžiulę įtaką brazilų kultūrai. Afrikietiškosios tendencijos persipynė su tradicijomis, atėjusiomis iš rytų – kinietiškomis, korėjietiškomis ir ypač japoniškomis. Beje, Brazilijoje gyvena pats didžiausias japonų kiekis už Japonijos ribų.
   Tekančios saulės šalies gyventojai Brazilijoje pasirodė apie 1908 metus. Susivieniję į kooperatyvus, naujakuriai specializavosi vaisių bei daržovių auginime ir pardavime, kultivavo ryžius ir arbatą. Italų emigrantų banga tapo reikšminga Brazilijai - išeiviai iš Venecijos ir Kalabrijos apsigyveno šalies pietuose. Pavyzdžiui, Santa Katarinos valstijoje net šešios radijo stotys savo programas transliuoja Venecijos dialektu, daugelyje pietinių miestų kalbama itališkai. Netgi slavai, kurių emigrantų tarpe yra žymiai mažiau, antrąja savo kalba, po portugalų, pasirinko Venecijos dialektą. Taigi vienareikšmiškai apibūdinti brazilą yra tikrai sunku.    Antropologai mano, jog iki tol, kol Ameriką atrado Kolumbas, Amazonės deltoje gyveno apie 3 milijonai žmonių. Šiandieninėje Brazilijoje bėra tik apie 270 tūkstančių indėnų, kurie susiskirstę į 206 gentis. Genčių vadai skiriasi išskirtiniais galvos papuošalais iš plunksnų ir tarp lūpų įstatytomis medinėmis plokštelėmis. Vadų rinkimo tradicijos įvairiose gentyse labai skiriasi. Pavyzdžiui, bororo gentyje vado titulas ne pereina iš tėvo sūnui, o yra paveldimas pagal motinos liniją, kadangi sūnus priklauso motinos, o ne tėvo šeimai. Vadų gyvenimas nesiskiria nuo kitų gentainių, jie neturi jokių privilegijų. Šokiai yra tai, kas suartina aldėjų getį. Paprastai vyrai nešoka su moterimis. Indėnų bendruomenėse vyrai atsakingi už medžioklę ir kaimelio saugumą, o moterys – už žemdirbystę ir amatus. Europiečiams indėnai buvo egzotiškos būtybės. To meto kronikose, kurias rašė jėzuitai, indėnai, paklūstantys Portugalijos karūnai, buvo geri. Blogieji gi buvo tie, kurie priešinosi užkariautojams. Pavyzdžiui, aimara genties atstovai , karingiausi ir labiausiai mylintys laisvę, visose kronikose buvo vaizduojami kaip laukiniai žvėrys, gyvenantys miškuose. Kai tuo tarpu jie, kaip ir kitų genčių gyventojai, gyveno bendruomenėse, įsikūrusiose kaimuose. 1570 metais buvo išleistas įsakymas, draudžiantis imti indėnus į vergiją. Tik aimarų genties indėnams tai negaliojo.
   Indėnų ūkis kolonizacijos metu buvo labai primityvus ir tenkino tik pačius būtiniausius poreikius. Jie degino miškus, norėdami atkovoti žemes grūdinių ir ankštinių kultūrų auginimui. „Indėnas“ – ne visai teisingas tuometinių vietinių gyventojų pavadinimas. Kabralas taip juos pavadino, būdamas tikras, jog pateko į Indiją. Iš tiesų yra labai sunku tyrinėti indėnų buitį ir socialinę struktūrą – portugalai iškraipė visą informaciją apie juos, laikydami indėnų tikėjimą ir papročius barbariškais.

Nacionalinis brazilų būdas

   „Brazilijos vystymąsi galima palyginti su naujo ūglio atsiradimu medžio kamiene. Jis yra savarankiškas, tačiau neatsiejamai surištas su savo portugališkosiomis šaknimis, ir jo nepaprastas gyvybingumas bei augimas gali pilnai realizuotis tik čia“. (Darsi Ribeiro, iš kn. „Brazilų tauta“, Sao Paulo, 1995).
Geranoriškumas, atvirumas, ironija, pasiruošimas juokauti, net jei tavo namai – trobelė iš kartono. Toks tikrasis brazilų charakteris. Tautybė neturi jokios reikšmės, daugiau nėra nei italų, nei arabų, nei japonų ar afrikiečių - yra brazilai. „Mane erzina, kai sako, kad aš turiu laikytis savo afrikietiškųjų šaknų, - sako Karlinjos Braunas (Carlinos Braun), žinomas muzikantas iš Baijos (Bahia) valstijos. – Aš – ne afrikietis, mano kultūra čia, ji - daugelio kultūrų lydinys. Aš – brazilas“.
   Neatsitiktinai Braziliją aplenkė tokie revoliuciniai perversmai, kaip Argentinoje, Peru ar Nikaragvoje. Nors sąlyginis nestabilumas šalyje buvo ilgai.
   Brazilų nacijos elementais tapo sertanežos iš šiaurės rytų, kaboklos iš Amazonijos, kreolai iš Atlanto pakrantės, kaipiras iš šiaurės rytų ir centrinės šalies dalies, gaušai iš pietinių rajonų, italai-brazilai, braziliškieji vokiečiai, braziliškieji japonai ir kt. Juos visus vienija tai, kad jie yra brazilai.

   Nacionalinį brazilų charakterį galima apibūdinti taip: sentimentalumas, dvasinė šiluma, poezija, subtilumas. Brazilai emocingi, mylintys gyvenimą, daug besišypsantys ir pasiruošę padėti bei užjausti. Bet kuris užsienietis jų tarpe iš karto tampa savu. Galbūt taip yra todėl, kad brazilų nacija susiformavo iš daugelio tautybių ir rasių, emigravusių čionai iš Europos ir Azijos. Rasistai čia nemėgiami.
   Brazilijoje draudžiama:
- lakstyti po futbolo lauką varžybų metu,
- paplūdimyje degintis neprisidengus viršutinės kūno dalies,
- sakyti, kad pasaulyje yra gražesnė šalis už Braziliją.
   Kiekvienos tautos mandagumo taisyklės - tai sudėtingas vietinių tradicijų, papročių ir tarptautinio etiketo mišinys. Ir kur jūs bebūtumėte, šeimininkai pagrįstai tikisi iš jūsų pagarbos jų papročiams bei domėjimosi jų šalimi ir kultūra.

---