Nuo 1930 – ųjų ekonominės krizės laikų ir ypač po Antrojo Pasaulinio karo, Brazilijoje įvyko daug pasikeitimų. Brazilijos ekonomika, ilgą laiką nukreipta tik į mineralinių išteklių ir kai kurių žemės ir miško ūkio produktų eksportą, per paskutinius dešimtmečius stipriai pasistūmėjo perdirbamosios pramonės srityje. Taip pat šalies vystymuisi didžiulę įtaką padarė urbanizacijos procesai.
   Nors po Antrojo Pasaulinio karo pramonė savo vystymosi tempais lenkė žemės ūkį, pastarasis taipogi nestovėjo vietoje. Brazilija įžengė į pasaulines rinkas kaip viena iš didžiausių cukranendrių tiekėjų ir užėmė antrąją vietą sojos pupelių auginime. Ji iki šiol yra pasaulinis lyderis kavos gamybos srityje, ir yra viena iš didžiausių kakavos ir medvilnės tiekėjų. Brazilija pilnai tenkina savo šalies poreikius daugelio maisto produktų gamyboje – tai ryžiai, pupelės, kukurūzai ir mėsa.
   Pastaraisiais metais Brazilija daug pasiekė, vystydama pramonę, ir iš agrarinės šalies tapo industrine-agrarine šalimi. 1997 m. vidutinės vieno šalies gyventojo pajamos siekė 4,7 tūkst. JAV dolerių (1996 – 3,1 tūkst., o 1989 – 2 tūkst.). Ekonominiu požiūriu labiausiai išsivystęs yra pietryčių regionas, o mažiausiai - šiaurės rytų.    Gamtiniai ekonomikos vystymosi faktoriai. 57% šalies teritorijos yra 200-900 m virš jūros lygio, o 40% - mažiau negu 200 m. Tik 3% viso ploto yra aukščiau negu 900 metrų virš jūros lygio. Į šiaurę nuo Salvadoro miesto Brazilijos plokštikalnė leidžiasi link Atlanto vandenyno pakrantės, o centrinėje ir pietinėje Brazilijos dalyse ši plokštikalnė staigiai nutrūksta prie vandenyno, sudarydama Didįjį iškyšulį. Tai apsunkino patekimą į vidinius šalies rajonus, todėl iki pat XX a. tai stabdė jų vystymąsi. Išskyrus Amazonę, visos upės teka į šalies vidų, o tai sumažina jų transportinę reikšmę. Kadangi Brazilija išsidėsčiusi pagrindinai ekvatorinėje ir tropinėje zonose ir sąlyginai nedidelėse aukštumose, čia visus metus vyrauja šiltas ir netgi karštas oras. Didžiojoje daugumoje rajonų, išskyrus šiaurės rytus, kur krituliai iškrenta netolygiai, aprūpinimas vandeniu yra pakankamas.
   Ekonominiai rajonai. Brazilijoje paprastai išskiriami penki stambūs ekonominiai rajonai. Šiaurė, į kurios sudėtį įeina Amazonės baseinas, užima 45% viso šalies ploto. 1990–ųjų metų pradžioje čia gyveno apie 7% visų šalies gyventojų. Nežiūrint į keletą pramoninių centrų, šiame regione vyrauja žemės ūkis, ypač išvystytas cukranendrių, medvilnės ir kakavos auginimas bei gyvulininkystė. Šiaurės rytai (18% viso ploto ir 29% visų šalies gyventojų) - tankiai apgyvendintas žemės ūkio rajonas, kuris specializuojasi cukranendrių auginime. Pietryčiai (11% ploto ir 43% gyventojų) – labiausiai išsivystęs rajonas, jame pagaminama 80% visos šalies pramoninės produkcijos. Žemės ūkis šiame rajone taip pat labai išvystytas, jis yra stambus kavos, sojos pupelių, cukraus bei gyvulininkystės produktų tiekėjas. Pietūs (7% ploto ir 15% gyventojų) – svarbus žemės ūkio rajonas, gaminantis ryžius, kviečius, sojos pupeles, vyną ir mėsą. Čia taip pat yra sparčiai besivystantys pramoniniai centrai. Vidurio vakarų rajonas (19% ploto ir 7% gyventojų) yra didžiausias žemės ūkio srities produktų, ypač gyvulininkystės, gamintojas. Kai kuriose vietovėse auginamos sojos pupelės, ryžiai ir kitos kultūros.    Ekonomikos istorija. Iki XIX a. pabaigos Brazilijos ekonomikos pagrindus sudarė maisto produktų ir eksportinės žaliavos gamyba. Brazilijos ekonomikos istoriją galima padalinti į daug etapų. Pirmame etape labiausiai buvo vertinama brangi mediena, auganti šalies pakrantėje, ir turinti savyje medžiagų, iš kurių Europoje išgaudavo ryškiai raudonos spalvos dažus. Kitas etapas, tęsęsis nuo XIV a. antros pusės iki XVII a., charakterizuojamas kaip cukraus eksporto iš šiaurės rytų etapas. Vėliau net šimtą metų vyravo aukso eksportas iš Minas Žerais valstijos. Tuo metu vyko masinė gyventojų migracija į šalies pietinės dalies centrinį regioną. XIX a. Brazilijos ekonomikoje pradėjo vyrauti kavos eksportas, išlaikęs savo svarbą iki XX a. antros pusės. Taip pat tuo metu buvo svarbus cukraus, medvilnės, tabako ir kaučiuko eksportas. Pagrindiniai kavos auginimo regionai tuo laiku buvo išplitę į šiaurę ir vakarus nuo Rio de Žaneiro, plantacijose buvo naudojama vergų darbo jėga. XIX a. pabaigoje San Paulo valstijoje įkurta daug kavos plantacijų. Britų kapitalo dėka nutiestas geležinkelis nuo centrinės Brazilijos plokštikalnės dalies, per Didįjį iškyšulį, iki Santoso uosto, o vėliau išsiraizgė visas geležinkelių tinklas, jungiantis kavos plantacijas San Paulo valstijoje. Tokiu būdu buvo sukurta efektyvi kavos eksporto infrastruktūra. Kadangi vergija tuo metu jau buvo panaikinta, darbams plantacijose pradėta samdyti imigrantus, pagrindinai iš Pietų ir Rytų Europos. XIX a. pabaigoje San Paulo valstija tapo kavos gamybos lyderiu Brazilijoje. Tuo pat metu šalyje įkurtos pirmosios pramonės įmonės. Tai sąlygojo kavos plantatorių ir užsienio kapitalistų investicijos į Brazilijos geležinkelių ir elektrinių įrengimą. Tokiu būdu Brazilija tapo imlia rinka, kurioje atsirado pigios plataus vartojimo prekės – iš pradžių užsieninės, o vėliau ir vietinės gamybos. Palaipsniui vystėsi tekstilės, maisto ir metalurgijos pramonė. Tačiau šios ekonomikos sritys niekada nedarė didelės įtakos Brazilijos ekonomikos vystymuisi, kadangi pačios priklausė nuo žemės ūkio produktų eksporto.

---

Puslapis 1 2 3 4 Kitas