Visa, ką Jums reikia žinoti
apie Braziliją, Jūs rasite šioje interneto
svetainėje. To, ko nerasite, Jums ir nereikia
žinoti. ~ Sunku rasti tinkamus žodžius,
norint apibūdinti kelionę į Braziliją. Kadangi
Jus ne tik sužavės, bet ir nuvils būtent tai, ką daugiausiai matysite
bei patirsite šioje šalyje. Tai gali būti gamtos
stebuklai ir tai, kaip be jokios atvangos naikinama gamta.Tai vietinių gyventojų mokėjimas
džiaugtis gyvenimu, ir tuo pačiu jų gebėjimas ištisom dienom nieko neveikti. Neaprėpiami paplūdimiai ar
maži vandenyno užutėkiai, stebinantys savo didingumu,
ir čia pat - šiukšlėmis ir naftos produktų
liekanomis nusėtos pakrantės. Gigantiški Amazonijos
miškai, pilni paslapčių, o gal kaitinantys
vaizduotę nuotykiai – visų keliautojų svajonė.
Ne veltui sakoma, kad tas, kas pažino Braziliją, tas
prisižiūrėjo grožybių pusei savo gyvenimo.
Galbūt Jūsų atmintyje išliks ne tik grožybės?..
~ XVI amžiuje tėvas-jėzuitas Ančieta sapne išvydo naująją sostinę,
– ir Brazilijos miestas buvo įkurtas dykvietėje,
tiesa, jau XX amžiuje...
~ Brazilija pilna paradoksų – čia sugyvena internetas ir medinė
lazda, mobilus telefonas, indėniškos strėlės ir
afrikietiškieji kultai, atvežti į šalį vergų
laivuose. Kartais net sostinėje, ryte išėjus iš
namų, galima pamatyti karoliukus, išbarstytus
ant asfalto, džiūvantį vištos kraują ir
bebaigiančias degti žvakes. Naujoji sostinė
turėjo lyg mazgas surišti išmėtytas beribėse
platybėse automagistrales ir upių kelius,
pakrantės miestus ir džiunglėse paklydusius
kaimelius; gyvenančius tarytum skirtinguose
tūkstantmečiuose žmones, jų likimus, panašius
vienas į kitą ne daugiau negu miško indėno
istorija į veržlią didžiojo lenktynininko Aertono Senos karjerą.
~ Taškas viename brazilų istorijos vystymosi periode yra tramplinas
į kitą, daug laimingesnį, o gal skurdesnį. Ar pasiteisino šios
viltys? Žmonės, žinantys Braziliją tik dėl
kavos, futbolo, karnavalo ir „muilo operų“,
pamiršta, kad šiandien ši šalis užima aštuntąją
vietą pasaulyje labiausiai išsivysčiusių
valstybių dešimtuke, kad Brazilija eksportuoja į
JAV automobilius ir stakles, o į Europą –
buitinę techniką ir biznio klasės reaktyvinius
lėktuvus, kad netrukus iš Alkantara kosmodromo
braziliška raketa išves į orbitą brazilišką
palydovą...
~ Netgi sunkmečių laikais gyvybingas brazilų charakteris leidžia
jiems tikėtis geresnės ateities. Tai - atvira
šalis.
~ Užsienietis brazilų kompanijoje iš karto priimamas kaip savas,
na, beveik kaip savas- nes brazilams visi
užsieniečiai yra "gringai". Šiuo savo elgesiu
brazilai labai primena mūsų tautiečius, kuriems
užsieniečiai - tik pasipelnymo šaltinis. Jei
prekės ar paslaugos kaina nenurodyta,
užsieniečiui ji akimirksniu padvigubinama ar net
patrigubinama. Ir kas stebina dar labiau,- kad
brazilai visiškai nelinkę derėtis - kainos jie
nenuleis, nors ir matys, kad praranda pirkėją.
Kasdienybėje brazilai neskirsto žmonių pagal
rases ar tautas. Juk tai
nacija, sulydžiusi savyje baltuosius, indėnus ir
juodaodžių vergų palikuonis, šalis, priėmusi ne
vieną emigrantų bangą iš Europos ir Azijos.
(Japonų diaspora priskaičiuoja 300 tūkstančių
žmonių, ir kosmopolitiškame San Paule yra savas
mažasis Tokijas. Kaip ir dešimtys italų
restoranų, besididžiuojančių geriausia pasaulyje
pica). Tačiau kiekvienas šios šalies pilietis –
brazilas. Rasių, kultūrų ir charakterių
kokteilis, atrodo, pasisekė. Bet kuriuo atveju,
šioje milžiniško dydžio (penkta pasaulyje),
ryškių kultūrinių skirtumų ir ekonomiškai
išsivysčiusioje (brazilai vadina savo šalį Belindija: Belgija – pietuose, o Indija –
šiaurėje) šalyje niekas niekada nebandė
atsiskirti. Rasistai ir ksenofobai čia
negerbiami. Tuos laikus, kai žmonės buvo
skirstomi pagal odos spalvą, primena tik šunų
veislė „fila brasileiro“, išvesta gaudyti
bėgliams iš plantacijų, bei iš vergų maisto į
kulinarinį Brazilijos simbolį virtusi „feižoada“
– juodosios pupelės su ryžiais, virtos kartu su
rūkytomis kiaulių ausimis ir uodegomis.
~ Šalia visos Brazilijos egzotikos visgi galima čia pajusti ir
kažkokį giminišką ryšį su vietiniais
gyventojais. Galbūt priežastis platybėse ir
neišsemiamuose gamtiniuose turtuose – beje, ne
visada rūpestingai naudojamuose? Transamazonijos
magistralė, ambicingas septyniasdešimtųjų
projektas, į kurį buvo sukišta šimtai milijonų
dolerių, taip ir nutrūksta kažkur džiunglėse...
Tačiau ar tik ne dėl beribių platybių brazilai
tokie paslaugūs, pasiruošę visada padėti?
Nepažįstamas vairuotojas visada sustos ir, spiginant saulei, porą valandų krapštysis prie
jūsų užgesusio automobilio. Pinigų jis už tai
nepaims, bet su malonumu priims kvietimą
išlenkti keletą bokalų alaus vietinėje
picerijoje, džiaugdamasis, kad visgi galėjo jums
padėti. Gerdami mėgiamą gėrimą, brazilai mėgsta
paplepėti. Svarbiausia tema, žinoma, futbolas.
Toliau, paeiliui: oras, šeima, poilsis,
moterys, gėrimai, politika, darbas... ir
kelionės.
~ Mėgiamiausia brazilų transporto priemonė – automobilis.
Šešiasdešimtaisiais praeito šimtmečio metais
visi buvo įsitikinę, jog rytoj kiekviena brazilų
šeima turės automobilį, todėl nelabai rūpinosi
pėsčiųjų takų ir požeminių perėjų įrengimu. To
išdavoje įprastas šiandieninis vaizdas – namas
gali būti be stogo, bet šalia jo būtinai stovi
automobilis. Tautos numylėtinė – Fuska,
klasikinis VW-vabalas. Tai neįnoringas
automobiliukas, užpildęs miestų ir kaimų gatves,
pirmasis vietinio rinkimo automobilis, ir
daugelio brazilų pirmoji mašina. Dažnai jau
gerokai padėvėta Fuska laikoma garaže kartu su
prestižiniais limuzinais – kaip paminklas
epochai ir sentimentalus prisiminimas.
~ Savaitės pabaigoje Brazilijos miestai ištuštėja. Iš sostinės,
apraizgytos automagistralių tinklu, keliai veda
į bet kurią pusę. Išeiginėmis dienomis priimta
išvažiuoti iš miesto – prie krištolinio krioklio Itikira, į draustinį Pirenopolis, kur auga
įžymusis medis žatoba, Brazilijos bendraamžis.
Tolimesnės kelionės paliekamos atostogoms. Du
tūkstančiai kilometrų į šiaurę nuo sostinės, ir
jūs svečiuose pas krokodilus – Amazonijoje.
Tiesa, žinovai perspėja į tokias keliones geriau
nesileisti. Šiame žaliame pragare (iš lėktuvo
atrodo, jog skrendi virš begalinio biliardo
stalo audeklo) žmogui pranykti taip pat lengva,
kaip vandens lašui Amazonėje. Tuo labiau, jog
jūs galite nepatikti kokiam nors iš selvos
išlindusiam indėnui. Sako, kad jie gali jus ir
suvalgyti...
~ Daug malonesnė kelionė į pietryčius, į Belo Horizontę, Rio, San
Paulą, Florianopolį, Kuritibą (Curitiba). Kelias raitosi aplink neaukštus kalnus,
padengtus ryškiaspalve augmenija (keista - bet
gėlės beveik nekvepia), per kavos plantacijas.
Brazilijos pietryčiai – tai žavingi miesteliai,
kolonijinė Brazilijos praeitis: Ouro Preto, San
Žoao del Rei... Balti XVI-XVII amžiaus barokinių
bažnyčių bokšteliai, čerpiniai ryškiai nudažytų
namelių stogai, fontanėliai, kaip senuosiuose
Europos miestuose. Tik liūdna, kad beveik visi
senosios statybos pastatai apleisti, jais
nesirūpinama. Daugelyje jų glaudžiasi benamiai,
savo buvimu tik dar greičiau priartinantys
menančių didingą praeitį pastatų griūtį.
Apmaudu, tačiau valdžia ir aplinkiniai žmonės
nesiima jokių priemonių prieš tokį totalinį
vandalizmą, tiesiog priima tai kaip eilinį
gyvenimo reiškinį. Dar toliau – keliai link
saulėtųjų Rio paplūdimių, San Paulo dangoraižių,
vandeningosios Paranos, kaubojų – gaučių,
ganančių kaimenes neaprėpiamose pietinėse
lygumose...
~ Ir visur jūs rasite kažką įdomaus, nors, gali būti, visai
ne tai, ko ieškojote. Nes juk ir portugalai
ieškojo čia aukso, bet pirmiausiai rado brangų
sandalmedį „pau
brasil“, davusį šaliai vardą. Ir juk net pats
Brazilijos atradėjas Pedro Kabralas, įžengęs į
šią pakrantę prieš penkis šimtus metų, iš
tikrųjų plaukė į Indiją... kaip, tarp kitko, ir
Kolumbas...
