~ Sunku rasti tinkamus žodžius, norint apibūdinti kelionę į Braziliją. Kadangi Jus ne tik sužavės, bet ir nuvils būtent tai, ką daugiausiai matysite bei patirsite šioje šalyje. Tai gali būti gamtos stebuklai ir tai, kaip be jokios atvangos naikinama gamta. Tai vietinių gyventojų mokėjimas džiaugtis gyvenimu, ir tuo pačiu jų gebėjimas ištisom dienom  nieko neveikti. Neaprėpiami paplūdimiai ar maži vandenyno užutėkiai, stebinantys savo didingumu, ir čia pat - šiukšlėmis ir naftos produktų liekanomis nusėtos pakrantės. Gigantiški Amazonijos miškai, pilni paslapčių, o gal kaitinantys vaizduotę nuotykiai – visų keliautojų svajonė. Ne veltui sakoma, kad tas, kas pažino Braziliją, tas prisižiūrėjo grožybių  pusei savo gyvenimo. Galbūt Jūsų atmintyje išliks ne tik grožybės?
   ~ XVI amžiuje tėvas-jėzuitas Ančieta sapne išvydo naująją sostinę, – ir Brazilijos miestas buvo įkurtas dykvietėje, tiesa, jau XX amžiuje...
   ~ Brazilija pilna paradoksų – čia sugyvena internetas ir medinė lazda, mobilus telefonas, indėniškos strėlės ir afrikietiškieji kultai, atvežti į šalį vergų laivuose. Kartais net sostinėje, ryte išėjus iš namų, galima pamatyti karoliukus, išbarstytus ant asfalto, džiūvantį vištos kraują ir bebaigiančias degti žvakes. Naujoji sostinė turėjo lyg mazgas surišti išmėtytas beribėse platybėse automagistrales ir upių kelius, pakrantės miestus ir džiunglėse paklydusius kaimelius; gyvenančius tarytum skirtinguose tūkstantmečiuose žmones, jų likimus, panašius vienas į kitą ne daugiau negu miško indėno istorija į veržlią didžiojo lenktynininko Aertono Senos karjerą.
   ~ Taškas viename brazilų istorijos vystymosi periode yra tramplinas į kitą, daug laimingesnį, o gal skurdesnį. Ar pasiteisino šios viltys? Žmonės, žinantys Braziliją tik dėl kavos, futbolo, karnavalo ir „muilo operų“, pamiršta, kad šiandien ši šalis užima aštuntąją vietą pasaulyje labiausiai išsivysčiusių valstybių dešimtuke, kad Brazilija eksportuoja į JAV automobilius ir stakles, o į Europą – buitinę techniką ir biznio klasės reaktyvinius lėktuvus, kad netrukus iš Alkantara kosmodromo braziliška raketa išves į orbitą brazilišką palydovą...
   ~ Netgi sunkmečių laikais gyvybingas brazilų charakteris leidžia jiems tikėtis geresnės ateities. Tai - atvira šalis.
   ~ Užsienietis brazilų kompanijoje iš karto priimamas kaip savas, na, beveik kaip savas- nes brazilams visi užsieniečiai yra "gringai". Šiuo savo elgesiu  brazilai labai primena mūsų tautiečius, kuriems užsieniečiai - tik pasipelnymo šaltinis. Jei prekės ar paslaugos kaina nenurodyta, užsieniečiui ji akimirksniu padvigubinama ar net patrigubinama. Ir kas stebina dar labiau,- kad brazilai visiškai nelinkę derėtis - kainos jie nenuleis, nors ir matys, kad praranda pirkėją.  Kasdienybėje brazilai neskirsto žmonių pagal rases ar tautas. Juk tai nacija, sulydžiusi savyje baltuosius, indėnus ir juodaodžių vergų palikuonis, šalis, priėmusi ne vieną emigrantų bangą iš Europos ir Azijos. (Japonų diaspora priskaičiuoja 300 tūkstančių žmonių, ir kosmopolitiškame San Paule yra savas mažasis Tokijas. Kaip ir dešimtys italų restoranų, besididžiuojančių geriausia pasaulyje pica). Tačiau kiekvienas šios šalies pilietis – brazilas. Rasių, kultūrų ir charakterių kokteilis, atrodo, pasisekė. Bet kuriuo atveju, šioje milžiniško dydžio (penkta pasaulyje), ryškių kultūrinių skirtumų ir ekonomiškai išsivysčiusioje (brazilai vadina savo šalį Belindija: Belgija – pietuose, o Indija – šiaurėje) šalyje niekas niekada nebandė atsiskirti. Rasistai ir ksenofobai čia negerbiami. Tuos laikus, kai žmonės buvo skirstomi pagal odos spalvą, primena tik šunų veislė „fila brasileiro“, išvesta gaudyti bėgliams iš plantacijų, bei iš vergų maisto į kulinarinį Brazilijos simbolį virtusi „feižoada“ – juodosios pupelės su ryžiais, virtos kartu su rūkytomis kiaulių ausimis ir uodegomis.
   ~ Šalia visos Brazilijos egzotikos visgi galima čia pajusti ir kažkokį giminišką ryšį su vietiniais gyventojais. Galbūt priežastis platybėse ir neišsemiamuose gamtiniuose turtuose – beje, ne visada rūpestingai naudojamuose? Transamazonijos magistralė, ambicingas septyniasdešimtųjų projektas, į kurį buvo sukišta šimtai milijonų dolerių, taip ir nutrūksta kažkur džiunglėse... Tačiau ar tik ne dėl beribių platybių brazilai tokie paslaugūs, pasiruošę visada padėti? Nepažįstamas vairuotojas visada sustos ir, spiginant saulei, porą valandų krapštysis prie jūsų užgesusio automobilio. Pinigų jis už tai nepaims, bet su malonumu priims kvietimą išlenkti keletą bokalų alaus vietinėje picerijoje, džiaugdamasis, kad visgi galėjo jums padėti. Gerdami mėgiamą gėrimą, brazilai mėgsta paplepėti. Svarbiausia tema, žinoma, futbolas. Toliau, paeiliui: oras, šeima, poilsis, moterys, gėrimai, politika, darbas... ir kelionės.
   ~ Mėgiamiausia brazilų transporto priemonė – automobilis. Šešiasdešimtaisiais praeito šimtmečio metais visi buvo įsitikinę, jog rytoj kiekviena brazilų šeima turės automobilį, todėl nelabai rūpinosi pėsčiųjų takų ir požeminių perėjų įrengimu. To išdavoje įprastas šiandieninis vaizdas – namas gali būti be stogo, bet šalia jo būtinai stovi automobilis. Tautos numylėtinė – Fuska, klasikinis VW-vabalas. Tai neįnoringas automobiliukas, užpildęs miestų ir kaimų gatves, pirmasis vietinio rinkimo automobilis, ir daugelio brazilų pirmoji mašina. Dažnai jau gerokai padėvėta Fuska laikoma garaže kartu su prestižiniais limuzinais – kaip paminklas epochai ir sentimentalus prisiminimas.
   ~ Savaitės pabaigoje Brazilijos miestai ištuštėja. Iš sostinės, apraizgytos automagistralių tinklu, keliai veda į bet kurią pusę. Išeiginėmis dienomis priimta išvažiuoti iš miesto – prie krištolinio krioklio Itikira, į draustinį Pirenopolis, kur auga įžymusis medis žatoba, Brazilijos bendraamžis. Tolimesnės kelionės paliekamos atostogoms. Du tūkstančiai kilometrų į šiaurę nuo sostinės, ir jūs svečiuose pas krokodilus – Amazonijoje. Tiesa, žinovai perspėja į tokias keliones geriau nesileisti. Šiame žaliame pragare (iš lėktuvo atrodo, jog skrendi virš begalinio biliardo stalo audeklo) žmogui pranykti taip pat lengva, kaip vandens lašui Amazonėje. Tuo labiau, jog jūs galite nepatikti kokiam nors iš selvos išlindusiam indėnui. Sako, kad jie gali jus ir suvalgyti...
   ~ Daug malonesnė kelionė į pietryčius, į Belo Horizontę, Rio, San Paulą, Florianopolį, Kuritibą (Curitiba). Kelias raitosi aplink neaukštus kalnus, padengtus ryškiaspalve augmenija (keista - bet gėlės beveik nekvepia), per kavos plantacijas. Brazilijos pietryčiai – tai žavingi miesteliai, kolonijinė Brazilijos praeitis: Ouro Preto, San Žoao del Rei... Balti XVI-XVII amžiaus barokinių bažnyčių bokšteliai, čerpiniai ryškiai nudažytų namelių stogai, fontanėliai, kaip senuosiuose Europos miestuose. Tik liūdna, kad beveik visi senosios statybos pastatai apleisti, jais nesirūpinama. Daugelyje jų glaudžiasi benamiai, savo buvimu tik dar greičiau priartinantys menančių didingą praeitį pastatų griūtį. Apmaudu, tačiau valdžia ir aplinkiniai žmonės nesiima jokių priemonių prieš tokį totalinį vandalizmą, tiesiog priima tai kaip eilinį gyvenimo reiškinį. Dar toliau – keliai link saulėtųjų Rio paplūdimių, San Paulo dangoraižių, vandeningosios Paranos, kaubojų – gaučių, ganančių kaimenes neaprėpiamose pietinėse lygumose...
   ~ Ir visur jūs rasite kažką įdomaus, nors, gali būti, visai ne tai, ko ieškojote. Nes juk ir portugalai ieškojo čia aukso, bet pirmiausiai rado brangų sandalmedį „pau brasil“, davusį šaliai vardą. Ir juk net pats Brazilijos atradėjas Pedro Kabralas, įžengęs į šią pakrantę prieš penkis šimtus metų, iš tikrųjų plaukė į Indiją... kaip, tarp kitko, ir Kolumbas...


© Naudodami duomenis iš interneto svetainės brazilija.lt, nurodykite informacijos šaltinį su aktyvia nuoroda.